Saulė jau liečia horizontą, kai įžengiate į jachtą Nidos uoste. Marių vanduo virsta skystu gintaru, o dangus - milžinišku vitražu, kuriame susilieja oranžinė, raudona ir violetinė.
Kapitonas, kurio veidas nugairintas vėjo, nudažytas kasdienės kaitrios saulės tyliai užveda variklį. Nidos nameliai, iki šiol ryškūs ir žaismingi, pamažu virsta tamsiais siluetais nakties preliudijoje.
Jachta išslysta iš uosto. Nidos švyturys, dieną tik baltas taškas horizonte, dabar tampa šviesos stulpu, rodančiu kelią į naktį. Burės išsiskleidžia su švelniu šnarėjimu, tarsi didžiulis paukštis tiestų sparnus paskutiniam skrydžiui.
Kuršių nerija dabar primena miegančio slibino nugarą - tamsi, paslaptinga, banguojanti. Kopos, dieną auksines, vakaro šviesoje įgauna vario atspalvį. Marios virsta veidrodžiu, atspindinčiu dangaus ugnį ir pirmąsias žvaigždes.
Pavienės žuvėdros, lyg balti konfeti tamsiame danguje, nardo ore paskutinį kartą prieš nakties poilsį. Jų klyksmai dabar skamba kaip tolimas fleitos garsas nakties simfonijoje.
Parnidžio kopa išnyra prieš akis kaip milžiniškas smėlio laikrodis, matuojantis ne valandas, o amžinybę. Jos šlaitai meta ilgus šešėlius per vandenį, tarsi tamsūs pirštai siektų jūsų jachtą. Tylos slėnis dabar atrodo kaip vartai į kitą pasaulį, kur Karalienės Neringos sostas saugo paslaptis, žinomas tik nakčiai.
Saulės laikrodis kopos viršūnėje dabar primena ietį, įsmeigtą į dangų, paskutinį kartą žymintį laiko tėkmę prieš užleidžiant vietą žvaigždėms ir mėnuliui.
Jachta slysta per vandenį kaip šešėlis, o prieš akis atsiveria Didžioji kopa - milžiniškas smėlio kalnas, dabar atrodantis kaip tamsus debesis, pakibęs tarp dangaus ir žemės. Jos kontūrai keičiasi su kiekvienu saulės judesiu, tarsi gyva būtybė kvėpuotų ir judėtų.
Priplaukus arčiau, Didžioji kopa išauga iki neįtikėtinų proporcijų. Jos šlaitai dabar primena senų pergamentų ritinius, kuriuose įrašyta Kuršių nerijos istorija. Smėlis čia jau nebe auksinis, o tamsiai bronzinis, su violetiniais ir purpuriniais atspalviais.
Vėjo nešami smėlio grūdeliai dabar atrodo kaip žiežirbos, skrendančios nuo milžiniško laužo. Jie švelniai bučiuoja odą, primindami apie laiko trapumą ir amžiną kopų kaitą.
Sustojus prie kopos, jus apgaubia tyla, tokia gili, kad, rodos, girdite, kaip leidžiasi saulė. Bangų ošimas dabar primena tolimą varpo dūžį, skelbiantį dienos pabaigą. Pavieniai žuvėdrų balsai skamba kaip paskutiniai dienos atodūsiai.
Kapitono pasakojimas apie Grobšto rezervatą dabar skamba kaip sena legenda, perduodama iš lūpų į lūpas per amžius. Jo žodžiai pina istoriją apie naktinius gyvūnus, paslaptingus smėlio šokius mėnesienoje ir žvaigždžių takus virš kopų.
Saulei visiškai nugrimzdus, Didžioji kopa virsta juodu siluetu prieš dar švytintį dangų. Ji primena milžinišką skulptūrą, sukurtą gamtos per tūkstančius metų, dabar pasirengusią atskleisti savo naktines paslaptis.
Grįžtant į Nidą, jachta skrodžia tamsėjančius vandenis, palikdama paskui save sidabrinę juostą - tarsi Paukščių Taką, nukritusį į marias. Paskutiniai saulės spinduliai nudažo dangų spalvomis, kurioms net dailininkai neturi pavadinimų.
Ši trumpa kelionė - tarsi tiltas tarp dienos ir nakties pasaulių. Jūs grįžtate į krantą su jausmu, kad dalyvavote senovės rituale, kur saulė perduoda savo karaliavimą nakčiai, o kopos saugo amžinas Kuršių nerijos paslaptis.
