Aušros spinduliai pažadina Nidos prieplauką iš miego. Laivai linguoja tarsi lopšyje, o Kuršių marios žėri lyg ištirpęs gintaras. Kopdami į laivą, jaučiame, kaip krūtinėje ima plazdėti laukimo drugeliai - netrukus leisimės į Nemuno deltos paslapčių paieškas.
Kapitono rankose laivo vairas atgyja. Pamažu atsišvartuojame nuo kranto, Nidos švyturys mums moja atsisveikindamas, o miestelio siluetas virsta tolima miražo linija. Laivas įsibėgėja, ir Kuršių marių alsavimas tampa mūsų kelionės ritmu.
Kuršių nerija mus lydi tarsi ištikimas sargas. Kairėje auksinės kopos stiebiasi į dangų lyg smėlio katedros, o dešinėje Kuršių marios tiesiasi it skystas safyras. Padangėje žuvėdros ir kirai piešia ore sudėtingas figūras, retkarčiais staiga smigdami žemyn tarsi sidabrinės strėlės.
Vėjas glosto veidus lyg švelni motinos ranka, o laivo sukeltos bangos šokdina vandens lašus krištoliniais purslais. Pervalkos gyvenvietė šmėsteli horizonte it miražas dykumoje ir greitai dingsta už nugaros. Mūsų laivas skrodžia Kuršių marių vandenis tarsi sidabrinis peilis mėlyną sviestą. Jo korpusas taškydamas marių vandenis ir girgždėdamas dainuoja seną jūreivių dainą, tarsi pasakodamas šimtmečių senumo legendas apie drąsius žvejus ir paslaptingus jūrų monstrus.
Staiga, lyg Poseidono pirštas, iškyla Ventės rago švyturys. Šis švyturys - tarsi laiko tiltas, jungiantis praeitį ir dabartį, senąsias tradicijas ir modernųjį pasaulį.
Tačiau jūsų akys krypsta tolyn, kur veriasi kitas gamtos stebuklas - Nemuno delta, išsišakojusi lyg milžiniškas medis, kurio šakos - upės ir upeliai, o lapai - salos ir užliejamos pievos. Ši delta - tarsi gamtos sukurtas labirintas, kviečiantis į nepakartojamą nuotykį.
Įplaukę į Nemuno deltą, patenkame į visiškai kitą pasaulį. Čia vanduo ir žemė susipina į sudėtingą mazgą, kurį net laikas bijo atrišti. Nemuno delta, tarsi didžiulis žalias kilimas, išmargintas mėlynomis gyslelėmis, tiesiasi kiek akys užmato.
Delta atsiskleidžia visu savo grožiu - tai ne šiaip kraštovaizdis, o gyvas, alsuojantis organizmas. Jos žalsvai mėlyni vandenys ir vešli augmenija kuria spalvų simfoniją, kuri keičiasi su kiekvienu saulės spinduliu.
Didžiausia deltos arterija - Atmata, ištekanti iš Nemuno širdies ir įsiliejanti į Kuršių marias. Ji - tarsi pagrindinis pasakotojas, šnabždantis istoriją apie amžiną žmogaus ir gamtos šokį. Aplink ją driekiasi daugiau nei šimto kilometrų ilgio vandens kelių tinklas - tarsi milžiniškas žydras voratinklis, gaudantis įspūdžius ir prisiminimus.
Plaukiant gilyn į deltą, prieš akis iškyla Uostadvario švyturys - tarsi senas išminčius, stebintis laiko tėkmę. Jo šviesa - lyg nepavargstantis sargas, vedantis laivus per pavojingas seklumas ir painius vandens kelius.
Įkvėpę giliai, pajuntate, kaip plaučius užlieja Nemuno deltos esencija - gaivus vandens augalų aromatas, persipynęs su žuvų kvapu ir drėgnos žemės gaiva. Šis kvapas - tarsi laiko kapsulė, sauganti tūkstančius istorijų apie senuosius žvejus, potvynių niokojamus kaimus ir nenuilstančią žmogaus dvasią.
Laivas slysta per vandenis lyg šokėjas per parketo grindis. Aplink atsiveria nepakartojama panorama: nendrių juostos linguoja vėjyje tarsi žali orkestro dirigentai, vandens lelijos puošia ramius užutekius lyg baltos karūnos.
Deltos vanduo - tarsi skaidrus veidrodis, atspindintis dangaus mėlynę ir debesų karavanus. Jo gylis čia nedidelis, vos keli metrai, tarsi gamta būtų norėjusi sukurti milžinišką natūralų baseiną. Laivo kapitonas turi būti budrus, nes po šiuo ramiu paviršiumi slepiasi daugybė seklumų - tarsi povandeninės pinklės neatsargiems keliautojams.
Nemuno delta - tai tikras paukščių rojus, gyvas ornitologijos vadovėlis. Čia galima išvysti net 330 paukščių rūšių - tarsi spalvingą, gyvą vitražą dangaus fone. Tarp nendrių šmėžuoja reti paukščiai: didieji ereliai rėksniai - tarsi skraidantys karaliai, meldinės nendrinukės - mažos žalios fėjos, ir stulgiai - pelkių burtininkai. Vakarais čia oras prisipildo paukščių balsų - tarsi gamtos sukurta opera, kur kiekvienas paukštis atlieka savo partiją.
Pavasarį ir rudenį delta virsta didžiuliu oro uostu paukščiams. Milijonai sparnuočių praskrenda čia, tarsi spalvinga audra, užliejanti dangų. Šis reginys - tarsi gyvas paveikslas, kurį gamta piešia kiekvienais metais.
Artėjant prie Rusnės, miestelis iškyla horizonte tarsi senovinis paveikslas, nutapytas švelniais potėpiais. Jo namai ir bažnyčios bokštas atsispindi vandenyje, sukurdami tobulą simetriją tarp dangaus ir žemės.
Priplaukę Rusnę, išsilapiname pasimėgauti trumpa pertrauka sausumoje. Rusnėje yra įspūdinga liuteronų bažnyčia ir paminklas skirtas Indijos nepriklausomybės didvyriui Mahatmai Gandhi (Mahatmai Gandžiui) ir šiame miestelyje gimusiam jo draugui žydui architektui Hermann Kallenbach (Hermannui Kalenbachui).
Yra ir senovinių automobilių ekspozicija, automobilių kurie riedėdavo per užtvindytus Rusnės kelius, Taip pat yra kitų unikalių ekspozicijų budingu tik Rusnes salai. Kuri yra vienintele Lietuvoje gyvenama sala.
Pasiekę santaką, mūsų laivas pasuka į Skirvytės upę - gamtos sukurtą sieną tarp Lietuvos ir Rusijos. Čia keleiviai instinktyviai ieško savo asmens dokumentų - primename, kad šioje pasienio zonoje būtina juos turėti. Skirvytė teka ramiai, tarsi nenorėdama drumsti šios jautrios teritorijos ramybės.
Skirvytės upe plaukiame lyg per du pasaulius - vienas krantas Lietuvos, kitas Rusijos. Tai primena mums, kad gamta nepripažįsta žmogaus sukurtų sienų, o upė tęsia savo kelionę, nepaisydama geopolitinių realijų.
Įplaukiame į Pakalnės upę, kuri vingiuoja tarsi žalia gyvatė per Rusnės salą. Kairėje pusėje pralenkiame nedidukę Rusnės prieplauką - kuklų, bet jaukų kampelį, kur keli vietinių žvejų laiveliai ramiai supasi šalia kelių turistinių valčių.
Netrukus prieš akis iškyla Rusnės pakabinamas tiltas (dar kitaip vadinamas beždžionių tiltu) - jungiantis salą su žemynu. Tiltas, tarsi milžiniškas voras, ištiesęs savo kojas per upę, stovi kaip modernios civilizacijos simbolis šiame gamtos prieglobstyje.
Plaukdami toliau, retkarčiais pastebime pavienes asmenines prieplaukas. Nors jų nedaug, kiekviena turi savo charakterį. Nuo jų į krantą driekiasi vingiuoti takeliai, vedantys į tvarkingas sodybas - tarsi maži rojaus kampeliai, įsiterpę į deltos peizažą. Šios retos prieplaukos ir sodybos - lyg brangakmeniai, puošiantys Pakalnės upės krantus, kiekviena su savo unikalia istorija ir žavesiu.
Keliautojams pageidaujant užsukame į "Rusne Villa" restoraną - tikrą kulinarinį lobių skrynią šiame nuošaliame kampelyje. Restorano terasoje, su vaizdu į ramiai tekančią upę, mėgaujamės gurmaniškais patiekalais. Šefas, tarsi alchemikas, paverčia vietinius produktus aukščiausios prabos delikatesais - kurie primena patį deltos skonį.
Pasisotinę ir pailsėję, grįžtame į laivą ir tęsiame savo odisėją.
Galiausiai upė atveda mus į Kuršių marias - tarsi milžiniškus mėlynus vartus į platesnį pasaulį. Marios atsiveria prieš mus visa savo didybe - horizontas čia, rodos, dar tolimesnis, o dangus dar platesnis.
Sukame laivo nosį atgal į Nidą, palikdami už nugaros Nemuno deltą su jos paslaptimis ir stebuklais. Grįžtant, saulė jau leidžiasi, nudažydama dangų ir vandenį auksinėmis ir raudonomis spalvomis. Šis reginys - tarsi paskutinis deltos paveikslas, kurį ji mums dovanoja.Nemuno delta - tai gyvas, alsuojantis Lietuvos istorijos muziejus po atviru dangumi. Ji mums primena apie amžiną gamtos ir žmogaus dialogą, apie būtinybę saugoti ir puoselėti šiuos unikalius gamtos stebuklus. Kiekvienas apsilankymas čia - tai galimybė tapti šios istorijos dalimi, pajusti gamtos didybę ir trapumą, suprasti, kodėl taip svarbu išsaugoti šį unikalų kraštovaizdį ateities kartoms.
Jaučiame, kaip ši kelionė mus pakeitė. Nemuno delta ir Rusnės sala paliko savo žymę mūsų sielose - jos ramybė, grožis ir paslaptingumas tapo mūsų dvasios dalimi. Grįžtame praturtėję naujais įspūdžiais, istorijomis ir patyrimais, su viltimi kada nors vėl sugrįžti į šį stebuklingą vandens pasaulį.